Kaip plečiasi pasaulis...

kai esi labai mažas žmogus, taves niekas nepastebi, niekas nekreipia dėmesio į tave, į tavo norus ir apskritai, galima sakyti, kad niekam tu taip ir nerūpi, tačiau blogiausia ne tai.... rimčiausia problema yra tavo pasaulio mažumas, ankštumas ir siaurumas... kaip tas pasaulis plečiasi?... visai paprastai, tiesiog reikia bendrauti ir sutikti kuo daugiau žmonių... kuo daugiau turi pažistamų, draugų, giminių, ir kuo jie įvairesni ir, galbūt, keistesni, tuo platesnis yra tavo pasaulis, jame nėra taip ankšta, nyku ir nejauku... jis pasidaro toks spalvotas su begale atspalvių, toks įdomus, kad netgi nenuobodu tau pačiam, toks kupinas visko, kad ir kiek daug telpa į žodį "viskas", visa tai ir sudaro tavo pasaulį. Tačiau nereikia apsirikti, kokybė - nepriklauso nuo kiekio, šio pasaulio kokybė priklauso nuo pačių brangiausių ir svarbiausių žmonių tavo gyvenime...

Jei gali pasakyti: Dėkoju tau, mama, tu padėjai man sukurti tokius tvirtus, kupinus meilės, rūpesčio, paguodos, saugumo ir supratimo mano pasaulio pamatus, už tai visada būsiu tau dėkingas... Dėkoju tau, tėti, tu į mano pasaulį įnešei tiek tvirtybės, kantrybės, drąsos ir atkaklumo, kad aplinkiniai stebisi, kaip tu gali tiek daug atlaikyti realiame... tikrame pasaulyje, tai nuostabiausia, ką galėjai man duoti... Dėkoju tau sese, broli arba broliai ir seserys (kuo daugiau, tuo margesnis ir platesnis tavo pasaulis) iš taves tiek daug išmokau apie pasidalinimą, pasiaukojimą, rūpinimąsi ne tik savimi, išmokei mane būti saikingai išdykusia turint atsakomybės jausmą... tu leidai augti ir skleistis mano pasauliui, niekada to nepamiršiu... Dėkoju visiems vaikystes, darželio, mokyklos, paaglystės draugams. Dėkoju visoms auklėtojoms ir mokytojoms ir dėdėms ir tetoms ir visiems kaimynams... Dėkoju tau, pirmoji mano meile, su tavimi buvo taip gera, jauku ir saugu, išmokei mane laukimo, po kiekvieno mūsų susitikimo, vis laukdavau sekančio ir dar sekančio, nes niekada su niekuo dar nebuvo buvę taip gera... ačiū, kad parodei man kokia nuostabi gali būti ežero pakrantė naktį, kai virš jos supasi milijonai žvaigždžių, tik tavo dėka mano pasaulyje atsirado romantika, supratimas, ką reiškia mylėti, ką reiškia jausmas, kai pilve plasnoja drugiai... kad ir kaip buvo skaudu, dėkoju tau už supratimą, koks skaudus gali būti išsiskyrimas ir kaip ilgai galima nepamirštant galvoti ir svajoti apie tuos be galo brangius žmones... dar ir dabar esi mano širdyje... žmonės kalba daug tiesos, ir tai, kad pirmoji meilė nepamirštama - tai taip pat tiesa... Dėkoju tau...žmogau, kuris padarei man tiek daug skriaudos, bet jei ne tu, tikrai nebūčiau žinojusi, kokie skirtingi yra žmonės ir kad tikrai ne visi jie nori gero, dėkoju tau ir už tai, kad atvėrei man tą intymųjį gyvenimą, kuris man tuo metu visai nepatiko, galbūt dėl to, kad jis buvo daugiau tavo, nei mano... tačiau dėkoju tau ir už tokią mano patirtį ir dar dėkoju, kad supažindinai mane su be galo nuostabiu ir be galo svarbiu mano gyvenime man žmogumi... Dėkoju tau, nuostabusis žmogau, už tai, kad išgydei visas mano sielos ir kūno žaizdas, tik tu leidai man suprasti, ką reiškia, kai esi mylimas, ką reiškia būti labai svarbiu kažkam žmogumi, tu parodei, koks visdėlto gražus, malonus ir švelnus gali būti ir dviejų žmonių intymus gyvenimas, išvarei baimę iš tų akimirkų, dįkoju, kad nepaisant mano visokių, net ir pačių negražiausių poelgių, sugebėjai man atleisti ir ant manes nepykti, tu inešei į mano pasaulį tiek daug gerio, supratimo ir visokeriopo požiūrio iš visįvairiausių taškų, žinau, tau dabar yra dėkingų labai daug žmonių, supančių mane, o dėkingiausia - esu aš... atleisk, kad taip su tavimi pasielgiau, tada maniau, kad tai nėra tikra... Dėkoju tau, žmogau, kuris taip niekada ir neatsakei į mano jausmus... esu tau dėkinga, nes kai buvai mano pasauly, kiekvieną dieną drugeliai kuteno pilvą, kiekviena diena - buvo tikras stebuklas, kodėl?... todėl, kad žinojau, jog esi... kažkur, kad ir ne su manim.... labai daug davei man, tiesa, tavo draugai labai labai daug atėmė iš manes, jaučiausi tokia pažeminta, įskaudinta ir sužlugdyta, tačiau tai ne tavo kaltė... net ir tai buvo patirtis... link to... kokia esu dabar... labai daug jausmų, širdies dar dar daug visko atidaviau tau, o daugiausiai - ašarų... dėl jausmų į kuriuos neatsakei, kurių iš tavo pusės galbūt ir nebuvo... visvien esu tau dėkinga, tie visi šilti prisiminimai ir laikas praleistas kartu, buvo tiesiog nuostabūs...

Ar gali tai pasakyti sau... savo artimiesiems, draugams, gal net žmogui, kuris tavo širdyje, o galbūt niekada joje net ir nebuvo, nes pats neleidi jam įeiti į tave, į tavo širdi, į tavo jausmus, į tavo pasaulį, kuris toks brangus ir taip labai saugomas, kad nenori juo su niekuo dalintis... Tai nėra svarbu.... Pasaulis tavo, tu jo šeimininkas ir sprendi, kas jame apsilankys, ko jame net neturėtų būti, kas įneš mažesnes ar didesnes investicijas, kokiomis ir kiek spalvų išmargins tai, ka taip saugai, tai, kas taip brangu - savo pasaulį, savo mintis, savo aplinką... save...